Jonas Zagorskas ir Laura Garbštienė apie pripažinimą, įtakas ir sugrįžimą į dirbtuves

Neseniai menininkė Laura Garbštienė lankėsi Varšuvoje ResArtis organizuotoje konferencijoje apie rezidencijas „retooling residencies“, vėliau atvažiavo į Varšuvą dar kartą parodyti savo darbus lenkų menininkams ir keliems kuratoriams specialiai tam surengtoje peržiūroje dirbtuvėje-galerijoje „punkt G“. Tomis dienomis nemažai diskutavome apie jos darbus, šiuolaikinį meną, Lietuvos meno institucijas, menininko situaciją Lietuvoje. Apie Laurą Garbštienę nemažai rašyta paskutiniu metu, dažniausiai tai būdavo tų autorių refleksijos apie kokį nors vieną jos kūrinį, mane tuo tarpu labiau domino ką menininkė galvoja pati. Čia pateikta keletas pokalbių fragmentų, kurie galbūt sudomins platesnę auditoriją:

Jonas Zagorskas: Po konferencijos „retooling residencies“, kurioje dalyvavai čia Varšuvoje, minėjai, kad lyg ir norėtum įkurti menininkų rezidenciją Vilniuje? Gal gali apie tai papasakoti konkrečiau?

Laura Garbštienė: Vilniuje nėra nuolat veikiančios rezidencijos menininkams kaip kaimyninėse šalyse – Estijoje ar Latvijoje, ypač man įdomios tos, kurios veikia pačių menininkų iniciatyva. Konferencijoje Varšuvoje kaip ir kituose panašiuose dideliuose renginiuose labiausiai dėmesį atkreipė tai, kaip švaistomi pinigai tuštiems prisistatymams ir sotiems dalyvių pietums. Naudos buvo tiek, kad susitikau bendraminčių, kurie nori įkurti rezidenciją menininkams neapsiribodami tik nakvynės ir studijos suteikimu, ieškodami naujų šios veiklos modelių ir finansavimo būdų. Norėtųsi, kad būtų labiau bendradarbiaujama tarp įvairių šalių institucijų, kad nepriklausomi menininkai ir institucijos neignoruotų vieni kitų, o kaip tik labiau bendradarbiautų.

J.Z.: Nemažai važinėjai po Europą su savo darbais, bendravai su kitų šalių menininkais. Ar ten pastebėjai ką nors tokio, ko trūksta Lietuvos meno scenai?

L.G.: Lietuvoje trūksta renginių, kylančių iš menininkų iniciatyvos. Toks įspūdis, tarsi visą atsakomybę permeta institucijoms ar kuratoriams.

J.Z.: Taip, pavyzdžiui šita peržiūra, kurioje pristatei savo darbus Varšuvoje, buvo suorganizuota ne kuratorių. Čia patys menininkai susitarę, kad kartais organizuoja tokias peržiūras ir diskusijas savo jėgomis. Seniau rodžiau jiems kelis tavo darbus, kuriais visi labai susidomėjo ir dabar kai buvai Varšuvoje, pasitariau su jais ir nusprendėme suorganizuoti tavo darbų peržiūrą.
Bet aš skaičiau, kad Vilniuje visai neseniai buvo organizuotas jau kelis metus iš eilės visam pasauly rengiamas įvykis „Independent Drawings Gig“, organizuotas pačių menininkų Užupyje. Be to, yra dar ne vienas menininkas ar net menininkų grupės kurios kartais daro ką nors savo iniciatyva.

L.G.: Taip, tai buvo vienas iš tokių renginių, kokių norėčiau, kad būtų daugiau. Bet sakydama, kad menininkai nerodo iniciatyvos, turiu galvoje ir save. Aš juk niekam nesakiau, kad norėčiau kartu ką nors daryti, niekas to nežino.
Viena iš priežasčių, kodėl menininkai rodo mažai iniciatyvos galbūt yra tai, kad visi nori rodyti savo darbus tik pagrindinėse erdvėse. Tik tokios parodos kol kas susilaukia atgarsio.

J.Z.: Bet imant kaip pavyzdį tas pačias peržiūras ir diskusijas Varšuvoje – jos labiau skirtos lavinimuisi, tobulėjimui, jų tikslas nėra padėti menininkui lipant karjeros laiptais. Jos nesusilaukia atgarsio spaudoje. Galbūt problema yra tame, kad menininkai per daug dėmesio skiria karjerai, o ne pačiam menui?

L.G.: Žmogus yra sociali būtybė, todėl menininkui svarbu dalyvauti meniniame gyvenime ir jį įtakoti, o ne tik užsidaryti savo studijoje. Man norėtųsi veikti nepuolant į šiuos meno sau ar karjeros siekimo kraštutinumus. Geras menininkas yra tas, kuris sugeba suderinti kūrybinį, asmeninį ir socialinį lygmenį savo gyvenime. Nemanau, kad man iki šiol tai pavyksta padaryti.

J.Z.: J.Gasiūnas yra sakęs – „menininkai turės grįžti į dirbtuves“. Nesu tikras ką tiksliai tuo norėjo pasakyti, bet, jeigu dirbtuvę suprastume nebūtinai kaip konkrečią patalpą, tada tokie dalykai kaip paraiškų rezidencijoms pildymas, ieškojimas erdvių, kur galėtum parodyti savo darbus tarsi prieštarauja jo teiginiui, nes turėtų atimti daug laiko ir jėgų, kurias galėtum skirti kūrybai. Man atrodo, tu labai daug laiko skiri būtent tokiems reikalams. Ar tai ne kraštutinumas? Norėtum turėti daugiau laiko kūrybai ar tave tenkina tokia padėtis kokia yra dabar?

Daugiau >>>>